Turbūt sunku būtų rasti žmogų, kuris nė karto nebūtų svajojęs apie sėdėjimą ant puikaus žirgo, ramų pasijodinėjimą gamtoje ar pašėlusį lėkimą laukais ir miškais. Iš tiesų žirgai žavi daugelį žmonių. Kai kam tai asocijuojasi su senosios Anglijos aristokratais, kitiems – su Šiaurės Amerikos prerijų kaubojais, tretiems jie primena skaitytas istorijas apie senovės karžygius. Tačiau abejingų žirgams nėra.
Lietuvoje jojimą pamėgsta vis daugiau žmonių. Aišku, dar toli gražu negalime lygintis su Vakarų Europos gyventojais, kur žirgų auginimas ir jojimas yra labai populiarus, turintis gilias tradicijas laisvalaikio praleidimo būdas. Skandinavijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse jodinėja nepaprastai daug žmonių. Dažnai ir lietuviai jojimą atranda tik grįžę iš užsienio kelionių.

Jojimo pradžiamokslis

Laisvalaikio jojimas žirgu gali tapti viena džiugiausių akimirkų gyvenime. Tai su niekuo nepalyginama patirtis. Žinoma, prieš leidžiantis į kvapą gniaužiantį žygį visų pirma teks išmokti tvirtai laikytis balne, išmokti suprasti ir valdyti žirgą, kitaip sakant – teks pramokti joti. Prieš išriedant motociklu į gatves tenka išmokti važiuoti aikštelėje, išlaikyti teises. Tas pats ir su jojimu. Tačiau žirgas – ne motociklas. Jis turi savo charakterį, gali būti linksmas ar pavargęs, gali „pajuokauti“ ir pabandyti nušveisti naujoką žemėn arba gali tiesiog netikėtai išsigąsti ir mestis šonan. Visa tai nepatyrusiam raiteliui gali baigtis skrydžiu iš balno.
Todėl pradžioje yra būtina patyrusio trenerio priežiūra. Jau po keleto pamokų daugelis ima jausti žirgą, suprasti jo norus, poreikius, po truputį mokosi jį valdyti. Ir pats žirgas, pajutęs, kad raitelis ne naujokas ima klusniau vykdyti komandas. Nemažai pirmą kartą sėdusių į balną ėmė visai pakenčiamai joti po 10-15 pamokų. Aišku, daug kas priklauso nuo noro ir pasiryžimo išmokti, fizinio pasirengimo. Kaip ir kitų sporto šakų atveju, vaikai paprastai jojimo techniką perpranta žymiai greičiau. Jie yra drąsesni, imlesni, ne tokie susikaustę.

Nors turbūt neatsiras raitelio, kuris nebūtų iškritęs iš balno, kuris nebūtų jautęs nuovargio nulipus žemėn, tačiau viską atperka pajautimas, kad su kiekviena akimirka imi vis geriau ir geriau pažinti žirgą, žinai ko iš jo laukti, kaip reaguoti į jo „išdaigas“, išmoksti koordinuoti judesius, tvirčiau jaustis balne. Iš tiesų mokytis nenustoji niekuomet, tačiau pirmosios pamokos dažnam išlieka nepamirštamos.

Gamtoje su žirgais

Jojant žirgu galima patirti nuostabių akimirkų. Visų pirma tai nepaprastas laisvės pojūtis. H. Thompson yra pasakiusi, kad „jodami žirgu mes pasiskoliname laisvę“. Geriausiai tą galima patirti jojant gamtoje. Daugelis Lietuvos žirgynų pasižymi puikiu kraštovaizdžiu, yra įsikūrę gražiame gamtos prieglobstyje, o kai kurie netgi istoriškai vertinguose buvusiuose dvarų pastatuose. Jodinėti tokioje aplinkoje – nepaprastas malonumas. Tačiau netgi iš pirmo žvilgsnio įprasta pieva ar pamiškė iš balno dažniausiai pasirodo visiškai kitokia. Kiekvienas upelis, kiekvienas nuvirtęs rąstas ar pulkas išgąsdintų kurapkų gali sukelti vis kitus potyrius. Su niekuo neįmanoma palyginti plaukimo ant žirgo ežere, ramaus žingsniavimo plačia rasota pieva giedrą gegužės vakarą, risnojimo vasaros gėlių kvapų prisigėrusia pamiške, ar lėkimo šuoliais miško takeliu, kuomet saugodamas veidą iš paskutinių jėgų spaudiesi prie žirgo... Taip, tokių įspūdžių neįmanoma pamiršti!
Jojant dažnai patenkama į tokias vietas, kur kitu būdu vargu ar nukeliautum. Paprasčiausiai su žirgu gali įveikti didesnius atstumus negu keliaudamas pėsčiomis, gali atsidurti ten, kur niekaip nenuvažiuotum dviračiu ar motociklu, ką jau kalbėti apie automobilį. Yra raitelių, kurie dalyvauja ilguose turistiniuose žygiuose, vieni ar grupėmis keliauja žirgais ištisas savaites. Be abejo, tam būtinas puikus pasiruošimas, savęs ir žirgo pažinimas.

Laisvėje žirgai elgiasi visiškai kitaip nei manieže ar uždaroje aikštelėje. Gamtoje pilna gyvybės, judesio, todėl jie gali netikėtai išsigąsti, gali nedrįsti perbristi upelio ar peržengti geležinkelio bėgių. Kita vertus, gamtoje jie pasijunta laisvi, dažnai noriai leidžiasi šuoliais. Jeigu išjojama keliese, žirgai be jokio raginimo risnoja kartu ar entuziastingai leidžiasi šuoliais. Tokiais atvejais dažnai būna labai sunku sulaikyti atskirą žirgą ar pasukti jį priešinga kryptimi. Tačiau kaip tik dėl viso to – dėl laisvės pojūčio, dėl greičio ir nenuspėjamumo, dėl iššūkių ir drąsos jojimas gamtoje yra ypatingai žavus.

Sveikatos stiprinimas

Jojimas yra puikus būdas atsipalaiduoti. Su tuo sutiko visi be išimties kalbinti raiteliai. Sėdint balne neįmanoma galvoti apie darbe likusias problemas, apie šeimyninius rūpesčius. Grynas oras praskaidrina mintis, o vėjas greitai išpučia visus negerumus iš galvos.
Kartu tai puiki fizinė treniruotė kūnui. Jojant dirba įvairūs kojų, nugaros, pilvo, rankų raumenys. O jojimas gamtoje – ypatinga dovana visam kūnui. Juk jojama dažniausiai užmiestyje, kaime, tad organizmas atsigauna vien nuo buvimo gryname ore. Taip periodiškai jodinėjant grūdinamas organizmas, stiprėja raumenys, plaučiai, širdis. Aktyvus judėjimas, bendravimas su žirgu, grynas oras, puikios emocijos – tai tikra palaima ir kūnui ir sielai.

Teko girdėti, jog viena iš įgimtų žmogaus baimių yra pusiausvyros praradimo baimė. Būtent jodamas žmogus mokosi išlaikyti pusiausvyrą. Jei jos nebus, išsilaikyti balne nepadės nei tvirtos kojos, nei, juo labiau, rankos. Sakoma, kad išmokus išlaikyti pusiausvyrą balne, ją lengviau rasti ir gyvenime.

Yra keletas paplitusių mitų apie jojimą ir poveikį sveikatai. Teko girdėti netgi tokį, jog neva tai nuo jojimo kojos darosi kreivos. Patyrusiems raiteliams, sportininkams, žmonėms, praleidusiems balne po 30 metų tokios kalbos kelia šypseną. Atvirkščiai, jojant gerinama laikysena, taisomi įgimti kojų, stuburo defektai. Neveltui žirgai netgi pasitelkiami žmonių sveikatai gerinti. Pasaulyje (o jau ir Lietuvoje) plačiai naudojama hipoterapija, arba gydomasis jojimas.

Straipsnio autorius: http://www.jok.lt